Netikėti sunkumai areštuojant laivus Klaipėdos uoste

Neseniai susidūrėme su netikėtais sunkumais areštuojant laivus Klaipėdos uoste. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos teismo rūmai ir Klaipėdos apygardos teismas atsisakė areštuoti daliniam krovinio išsikrovimui į Klaipėdos jūrų uostą įplaukusį krovininį užsienyje registruotą laivą. Prašymas areštuoti laivą buvo pateiktas teismui remiantis 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (toliau – Konvencija), nuostatų pagrindu. Laivo areštu buvo prašoma užtikrinti Vokietijos Hamburgo mieste veikiančios bendrovės, kuriai laivo valdytojas neatsiskaitė už į laivą pristatytas atsargines dalis, todėl vadovaujantis Konvencijos nuostatomis turėjo jūrinį reikalavimą. Prašymas areštuoti laivą buvo pateiktas iki ieškinio pareiškimo, ketinant ieškinį teikti tam pačiam teismui.

Teismas atsisakė areštuoti laivą, motyvuojant tuo, jog pareiškėja neįrodė grėsmės galimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, skola, teismo vertinimu, nėra didelė (32 258,00 Eur), pareiškėja neįrodė, kad negalėjo pareikšti ieškinio kartu su prašymu areštuoti laivą, ar iki jo. Tokiu būdu teismas vadovavosi išskirtinai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144, 147 straipsniais, nekreipdamas dėmesio į tai, jog jūrų laivų areštą reglamentuoja ne CPK, bet Konvencija.

Dėl minėtos Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos teismo rūmų nutarties Kliento vardu  buvo pateiktas atskirasis skundas Klaipėdos apygardos teismui. Skunde buvo akcentuojama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo ir Lietuvos apeliacinio teismų praktiką laivų arešto procedūras reglamentuoja Konvencija ir CPK normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, taikomas tiek, kiek jos neprieštarauja Konvencijos nuostatoms.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nurodė, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto teismo rūmai turėjo nepriimti ir nespręsti pareiškėjos prašymo areštuoti laivą, nes apygardos teismo vertinimu, ieškinys pagal pareiškėjos jūrinį reikalavimą galėjo būti reiškiamas tik užsienio teisme. Remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio arbitraže nagrinėtina byla, taikymo  turi būti  paduotas Vilniaus apygardos teismui. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis vien tuo, jog išankstinės pareiškėjos sąskaitose už atsargines dalis laivo valdytojui prie įmonės rekvizitų buvo įrašas „Jurisdikcijos vieta – Hamburgas“,  kuris dėl vertėjos klaidos buvo išverstas į lietuvių kalbą kaip „ginčų nagrinėjimo vieta: Hamburgas“. Teismui šalių nepasirašytos išankstinės sąskaitos vertime į lietuvių kalbą padaryta klaida tapo pagrindiniu argumentu netenkinti pareiškėjos atskirojo skundo.

Dėl to paties laivo arešto pareiškėjos vardu buvo kreiptasi ir į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu areštuoti laivą, nurodant, kad ieškinys bus teikiamas Klaipėdos apygardos teismui, padidėjus Klientės jūrinių reikalavimų sumai. Teismas atsisakė priimti prašymą areštuoti laivą, nurodydamas kad: „Lietuvos Respublikos teismai pagal Konvenciją turi jurisdikciją spręsti klausimą dėl laivo arešto tik tuo atveju, jei valstybė, su kurios vėliava plaukioja teismas, yra prisijungusi prie Konvencijos (t. y. laikoma susitariančiąja šalimi) (Konvencijos 2 str.). Be to, esant  prieš tai nurodytai aplinkybei bei   atsižvelgiant į tai, kad  pareiškėjas į Lietuvos Respublikos (Klaipėdos apygardos) teismą kreipėsi pagal Konvenciją, akivaizdu, kad galimas ginčas, minimas pareiškėjo prašyme, bus nagrinėjamas užsienyje, tokiu atveju  Lietuvos Respublikoje prašymą dėl laivo arešto pagal Konvenciją, turi  kompetenciją  spręsti Vilniaus apygardos teismas (Konvencijos 6 str. 2 d., CPK 147 str. 3 d.)“. Minėtu atveju, teismas nesivadovavęs jokiai įrodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad galimas ginčas, minimas pareiškėjos prašyme bus nagrinėjamas užsienyje.

Kadangi laivas, kurį buvo prašoma areštuoti, išsikrovė krovinį ir išplaukė iš Klaipėdos uosto neliko prasmės skųsti atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismo nutartį, ar kreiptis su nauju prašymu areštuoti laivą į Vilniaus apygardos teismą.

Kitu atveju Honkonge esančios bendrovės vardu buvo kreiptasi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu prieš Rusijos bendrovę taip pat prašant areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį žvejybinį laivą. Laivas buvo remontuojamas Klaipėdos uoste ir kontoros Klientė pagal sutartį su laivo savininke rūpinosi laivo remontu, tiekimais ir už juos sumokėjo. Ieškinyje buvo nurodyta, jog sutartyje tarp ieškovės ir atsakovės ginčų nagrinėjimo vieta neaptarta, atsakovės turtas – laivas randasi Klaipėdos uoste, sutarties vykdymo vieta – Klaipėdos uostas.

Klaipėdos apygardos teismas nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Nutartyje teismas nurodė, jog: „Pažymėtina, jog įrodymų, pagrindžiančių, jog prašomas areštuoti laivas yra registruotas Lietuvos Respublikoje, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Įrodymų apie kitokį atsakovo nuosavybės teise turimą turtą Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra pateikta. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad byla nepriskirtina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, kadangi atsakovas neturi turto Lietuvos Respublikoje”. Atsisakęs priimti ieškinį, teismas visiškai nepagrįstai nesprendė prašymo areštuoti laivą.

Dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties buvo paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis skundas dar nėra išnagrinėtas. Tuo pačiu metu buvo paduotas prašymas Klaipėdos apygardos teismui išspręsti kartu su ieškiniu pareikštą prašymą areštuoti laivą, kurio teismas neišsprendė. Prašymas motyvuotas Konvencijos nuostatomis, pagal kurias jūrų laivas gali būti areštuojamas nepriklausomai nuo to, ar ginčas yra teismingas tam teismui. Klaipėdos apygardos teismas prašymo nesprendė, o persiuntė jį spręsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Siekiant, kad laivo arešto klausimas būtų išspręstas kaip įmanoma greičiau, Klientės vardu papildomai kreipėmės į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu areštuoti laivą. Prašymo pagrindiniai argumentai:

1)    turint jūrinį reikalavimą reikia vadovautis Konvencijos, o ne CPK nuostatomis;

2)    jūrinis reikalavimas nėra įprastas turtinis reikalavimas CPK prasme, todėl negalima vadovautis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių;

3)    laivas gali būti areštuotas net ir tuo atveju, jeigu ginčas dėl skolos galimai turėtų būti sprendžiamas kitos valstybės teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas atsižvelgė į aukščiau nurodytus argumentus ir prašymą areštuoti laivą patenkino. Nutartyje teismas, be kita ko, nurodė, kad: Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio  3 dalis). Taigi, jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1-2 dalys, 2-3 straipsniai) […] Pagal Konvenciją proceso teisės normas, susijusias su laivo areštu, taip pat visus su areštu susijusius procesinius klausimus, reglamentuoja susitariančiosios valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo areštuotos ar pareikalauta areštuoti laivą, teisė (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos teisė) (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste prašymo taikyti laivo areštą (laikinąsias apsaugos priemones) nagrinėjimas, remiantis Konvencijos nuostatomis, priskirtinas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nevertinant to, ar šie teismai (ne)turi jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės“.

Pažymėtina, kad įvertinus aukščiau minimą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį galime padaryti šias išvadas:

1)    teismas gali areštuoti laivą, net jeigu galimai ne jo jurisdikcijoje turėtų būti sprendžiamas ginčas;

2)    teismas gali areštuoti laivą dar iki ieškinio priėmimo klausimo išsprendimo;

3)    laivo areštui, kaip turtinio reikalavimo apsaugos priemonei, nėra taikoma naujausia sugriežtėjusi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių įprastiniam turtiniam reikalavimui.

Apibendrinant aukščiau aprašytą patirtį tenka konstatuoti, kad Klaipėdos teismų sprendimai dėl prašymų areštuoti Klaipėdos uoste esantį laivą tapo neprognozuojami. Susidaro įspūdis, kad nepagrįstai atsisakydami areštuoti laivą ir/ar priimti ieškinį, teismai bando išvengti bylų, kurių abi šalys yra užsienio subjektai, nagrinėjimo. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1148-178/2018 koreguoja ydingą Klaipėdos teismų praktiką ir nurodo aiškias gaires kaip turi būti sprendžiamas laivų areštas.

 

Komentarą parengė Ramanauskas ir partneriai advokatų kontoros partneris Vytas Ramanauskas ir advokato padėjėjas Žygimantas Mylė

 

Klaipėda, 2018 m. birželio 29 d.